Čia rasite informaciją apie Lietuvoje teikiamas bendruomenines paslaugas – kam jos skirtos, kokią pagalbą galima gauti ir kur dėl jos kreiptis. Taip pat rasite informaciją apie atvejo vadybą, pagalbą priimant sprendimus, žmogaus teisinio veiksnumo išsaugojimą ir galimybes siekti jo atkūrimo, kai veiksnumas yra apribotas.

„Gera galėti“ – bendras vardas veikloms, kuriomis Lietuvoje plėtojamos bendruomeninės paslaugos ir stiprinamos žmonių su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia galimybės gyventi savarankiškai. Šios veiklos šiuo metu įgyvendinamos vykdant projektą „Perėjimas nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų Sostinės regione, Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione“ Nr. 07-018-P-0001.

Siekdami vienoje vietoje parodyti kuo platesnį žmogui prieinamos pagalbos spektrą ir padėti lengviau rasti tinkamą paslaugą bei dėl jos kreiptis, svetainėje pristatome ne tik šio projekto lėšomis teikiamas paslaugas. Čia rasite informaciją ir apie kitas valstybės ar savivaldybių finansuojamas paslaugas bei pagalbą žmonėms su intelekto ir (ar) psichosocialine negalia.

Taip pat pasakojame, kaip Lietuvoje keitėsi pagalbos sistema – kaip nuo gyvenimo didelėse globos institucijose pereinama prie pagalbos žmogui jo namuose ir bendruomenėje.

Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi oriai, kuo savarankiškiau ir pagal savo pasirinkimus. Tai reiškia teisę spręsti dėl savo gyvenimo, pasirinkti, kur ir su kuo gyventi, gauti reikalingą pagalbą ir būti bendruomenės dalimi.

Šias teises įtvirtina Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencija. Jos 12 straipsnis įtvirtina žmonių su negalia teisę į lygybę prieš įstatymą ir teisinį veiksnumą, o 19 straipsnis – teisę gyventi savarankiškai ir būti įtrauktam į bendruomenę. Pagalba turi stiprinti žmogaus galimybes pačiam priimti sprendimus ir gyventi bendruomenėje, o ne pakeisti jo pasirinkimus kitų žmonių sprendimais.

Institucinės globos sistemoje vyraujanti institucinė kultūra šias galimybes dažnai riboja. Didelėse globos įstaigose gyvenimas dažnai organizuojamas pagal bendras taisykles, o ne individualius žmogaus poreikius. Žmogus turi mažiau galimybių rinktis ir priimti kasdienius sprendimus, o gyvenimas atskirai nuo bendruomenės riboja galimybes kurti įprastus socialinius ryšius. Pagalba tokioje sistemoje dažniau orientuojama į žmogaus priežiūrą, o ne į jo savarankiškumo stiprinimą.

Lietuvoje kryptis pereiti nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų pradėta formuoti dar 2012 m., patvirtinus socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strategines gaires. 2014 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-83 patvirtintas Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų veiksmų planas. Jis tapo pagrindu nuosekliai kurti bendruomeninių paslaugų sistemą žmonėms su negalia, vaikams ir šeimoms.

Pokyčio esmė – ne pritaikyti žmogų prie sistemos, o kurti sistemą, kuri prisitaiko prie žmogaus.

Bendruomeninės paslaugos padeda žmogui kuo savarankiškiau gyventi, mokytis, dirbti, kurti santykius, priimti sprendimus ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Pagalba turi būti pritaikyta individualiems žmogaus poreikiams – vienam jos gali reikėti ieškant darbo ar mokantis savarankiškai gyventi, kitam – tvarkant kasdienius reikalus, suprantant informaciją ar priimant sprendimus.

Svarbu, kad pagalba ne pakeistų žmogaus sprendimus, o padėtų juos priimti pačiam: suprasti informaciją, įvertinti pasirinkimus ir išreikšti savo valią. Socialinė, sveikatos, užimtumo, švietimo, teisinė ir kita pagalba turi būti kuo geriau susieta, kad žmogui nereikėtų vienam ieškoti sprendimų sudėtingoje sistemoje.

Lietuvoje sisteminis perėjimas nuo institucinės globos prie gyvenimo bendruomenėje pradėtas 2014 metais. Jo tikslas – kad žmogui reikalinga pagalba būtų prieinama ten, kur jis gyvena, o gyvenimas globos institucijoje netaptų vienintele galimybe dėl to, kad bendruomenėje trūksta reikalingų paslaugų.

Šis procesas vadinamas deinstitucionalizacija. Tai ne tik globos įstaigų pertvarkymas, bet platesnis pokytis, apimantis požiūrį į žmogų, paslaugų sistemą ir pačią bendruomenę.

Tai kelias nuo globos institucijoje prie gyvenimo bendruomenėje, nuo sprendimų už žmogų prie sprendimų kartu su žmogumi ir nuo pagalbos pagal sistemos galimybes prie pagalbos pagal individualius žmogaus poreikius.